Istorija

Apie vandens reikšmę žmogui ir gamtai žmonija žino nuo seniausių laikų, tačiau jo nevertina. Sakoma, vanduo ir sveikata niekam nerūpi tol, kol jų yra…

Dar 1536 m. Vilniaus miesto statute, kurį suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, buvo pasakyta: „visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai“, o kas naudos tą vandenį, taip pat ir tas, kuris nesinaudos juo, privalės mokėti už jo įvedimą ir priežiūrą nuo namo kasmet po aštuonis grašius. Mat vandens reikia ne tik gėrimui, bet ir gaisrui gesinti.

Reikšmingiausi Lietuvos vandentiekio kūrimosi faktai iki XX amžiaus

 

Lietuva pelnytai gali didžiuotis kaip šalis, turinti išskirtines vandentvarkos tradicijas visoje Europoje. Pasak rašytinių šaltinių, prieš 511 metų prie Vilniaus esančius Vingrių šaltinius kartu su savitakiais vandens tiekimo tinklais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojodominikonų vienuoliams. Ši data gali būti laikoma centralizuotu geriamojo vandens vandentiekio įkūrimu. Archeologinių kasinėjimų duomenys istorikams leidžia pagrįstai teigti, kad iš Vingrių, Aušros vartų, Žiuprionių šaltinių geriamasis vanduo Vilniui buvo tiekiamas jau penkioliktajame šimtmetyje. Archeologai bei istoriniai šaltiniai teigia, kad šešioliktajame šimtmetyje savitakis vandentiekis veikė ir Kaune; čia iš Žaliakalnio šaltinių vanduo mediniais vamzdynais buvo tiekiamas į rotušę, pirklių namus ir smukles. Taip pat žinoma, kad devynioliktojo šimtmečio pradžioje analogiški vandentiekiai veikė Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Devynioliktojo šimtmečio pabaigoje, vystantis mokslui, technologijoms ir pramonei, atsirado techninės galimybės slėginio vandentiekio statybai. Miestelėnai suvokė, kad be kokybiško ir saugaus vandens neįmanoma reikiama sanitarinė būklė bei tolesnė miestų plėtra. Dvidešimtojo šimtmečio pradžioje didžiuosiuose Lietuvos miestuose pradėta rūpintis giluminių gręžinių gręžimu ir slėginio vandentiekio statyba. Seniausias giluminis gręžinys buvo išgręžtas 1877 m. šalia Klaipėdos,

Purmalių kaime. 1898 m. giluminis gręžinys išgręžtas Klaipėdos miesto teritorijoje, pradėtas statyti vandentiekio bokštas, siurblinė, pakloti vandentiekio tinklai. Tai galima įvardyti kaip centralizuoto slėginio vandentiekio pradžią. Dvidešimtojo šimtmečio pradžioje slėginis vantentiekis pradėtas tiesti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Birštone, Palangoje ir kituose miestuose.

 

Vandentiekio ir nuotekų tinklų raida bei vandentvarkos ūkio valdymas po Antrojo pasaulinio karo

Iki 1973 m. geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu rūpinosi rajonų vykdomieji komitetai (savivaldybės). Esminiai vandentvarkos ūkio valdymo pokyčiai prasidėjo 1973 m., kai visas vandentvarkos ūkio valdymas buvo perduotas prie Komunalinio ūkio ministerijosįsteigtam Respublikiniam gamybiniam vandentiekio ir kanalizacijos įmonių susivienijimui (vėliau gamybinis susivienijimas „Vanduo“). Ūkio valdymas, įsteigus 14 teritorinių vandentiekio ir kanalizacijos valdybų, buvo centralizuotas. Toks pertvarkytas valdymas davė pozityvių rezultatų,atsirado galimybės kryptingai ūkio plėtrai maksimaliai panaudojant skiriamus finansinius išteklius, diegiant mokslinius techninius pasiekimus, apmokant specialistus, tobulinant valdymą. Labai greitai mūsų vandentvarkos ūkis tapo neabejotinu lyderiu visoje Sovietų Sąjungoje.

Vandentvarkos ūkio vystymais nepriklausomoje Lietuvoje

Lietuvai atgavus nepriklausomybę vandentvarkos ūkio valdymas buvo decentralizuotas: atsakomybė už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą perduota savivaldybėms, o valstybinis reguliavimas – Vyriausybei, Aplinkos ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Šiandien Lietuvoje dirba 373 geriamojo vandens tiekėjai, tačiau 98 % Lietuvos vartotojų aptarnauja apie 70 savivaldybių įsteigtų ir kontroliuojamų geriamojo vandens tiekimo įmonių.

 

Planuojama, kad iki 2014 m. turėtų likti 60 viešųjų geriamojo vandens tiekėjų – po vieną kiekvienoje savivaldybėje.

Per 20 metų buvo sukurta reikalinga teisinė bazė vandentvarkos ūkiui eksploatuoti, kokybiškam geriamajam vandeniui tiekti ir nuotekų tvarkymui užtikrinti. 1997 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vandens įstatymas, reglamentuojantis santykius, atsiran- dančius naudojant, valdant ir saugant gamtinėje aplinkoje esantį vandenį. Įstatymo tikslai:

– neleisti prastėti vandens ekosistemų ir ekosistemų,

tiesiogiai priklausomų nuo vandens, būklei,ją apsaugoti ir

(arba) pagerinti;

– gerinti vandens kokybę įgyvendinant priemones,

laipsniškai mažinančias pavojingas medžiagas, ir nutraukti

prioritetinių pavojingų medžiagų patekimą į vandenį;

– racionaliai ir subalansuotai naudoti vandenį;

– mažinti žalingą vandens poveikį.

1998 m. vandentvarkos ūkio ekonominio reguliavimo

funkcijos buvo perduotos Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos pradėtos skaičiuoti įvertinus

būtinas sąnaudas pagal Komisijos patvirtintas metodikas. 2001 m. priimtas Geriamojo vandens įstatymas.

Įstatymo tikslai:

– nustatyti į rinką tiekiamo, maisto įmonėse ir individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugą ir kokybę užtikrinančias sąlygas įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę naudoti švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę.

 

– reglamentuoti pagrindines valstybės, savivaldybės institucijų, vandens tiekėjų ir vandens vartotojų funkcijas ir santykius, susijusius su

geriamojo vandens gavyba, tiekimu, naudojimu, individualiu apsirūpinimu juo bei geriamojo vandens saugos ir kokybės kontrole.

2001 m. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija patvirtino atnaujintą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką, kuri sudaryta remiantis būtinų sąnaudų padengimo, vartotojų diskriminacijos ir kryžminio subsidijavimo panaikinimo principais.

2005 m. LR aplinkos ministerija patvirtino vandentvarkos ūkio plėtros strategiją.

2006 m. priimtas svarbiausias vandentvarkos ūkio darbą reglamentuojantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas.

Įstatymo tikslai:

– nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir reglamentuoti

vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius.

– užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip

pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą ir sudaryti sąlygas fiziniams

ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis

apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas.

Įstatymo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems nuotekų tvarkymo paslaugas.

2006 m. patvirtinta nauja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas atitinkanti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika.

2006 m. patvirtintas Nuotekų tvarkymo reglamentas.

2006 m. atlikta galimybių studija „Investicinė programa dumblo tvarkymui Lietuvoje“, kurioje pateikta šalies dumblo tvarkymo strategija, numatanti dumblo perdirbimą regioniniuose centruose.

2008 m. patvirtinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija.ė