Dar 1536 m. Vilniaus miesto statute, kurį suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, buvo pasakyta: „visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai”, o kas naudos tą vandenį, taip pat ir tas, kuris nesinaudos juo, privalės mokėti už jo įvedimą ir priežiūrą nuo namo kasmet po aštuonis grašius. Mat vandens reikia ne tik gėrimui, bet ir gaisrui gesinti.
